POREIKIŲ ANALIZĖ

Kalbant apie žemės ūkio sektoriaus plėtros modelį, susiduriama su dviem priešingomis nuomonėmis. Neoliberalaus požiūrio šalininkai pabrėžia mikroekonominio efektyvumo viršenybę ir valstybės intervenciją traktuoja kaip nepagrįstą maisto sektoriaus privilegiją. Tačiau šiuose samprotavimuose neatsižvelgiama į konkrečias žemės ūkio rinkos sąlygas ir ribotą žemės veiksnį. Taip yra todėl, kad rinka, vadovaudamasi ribinių išlaidų išlyginimo principu, yra palanki gamybos koncentracijai, didelėms žemės ūkio bendrovėms ir tarptautinėms korporacijoms. Tuo pat metu liberalaus požiūrio į žemės ūkio sektorių atstovai ignoruoja pramoninės žemės ūkio gamybos išorės veiksnius, tiek neigiamus, tokius kaip silpnesnių ūkių blogėjanti situacija, žemės ūkio gamybos nykimas vietovėse, kuriose yra mažiau palankios gamtinės ir ekonominės sąlygos, gamtinės aplinkos didėjanti tarša, prastesnės kokybės maistas tiek teigiamus, susijusius su viešųjų gėrybių teikimu. Problemos mastas intensyvėja globalizacijos sąlygomis ir vis labiau augant tarptautinių korporacijų įtakai. Tuo tarpu žemės ūkio sektorius daugelyje pasaulio regionų yra pagrįstas mažų šeimos ūkių, kurių plotas neviršija 5 ha dirbamos žemės, funkcionavimu. Pasauliniu mastu yra apie 500 mln. (iš 2,5 mlrd.) žmonių, kurių pragyvenimu šaltiniu yra mažas šeimos ūkis, ES-28 tokių daugiau nei 6 mln. Mažų ūkių dalis žemės ūkio sektoriuje ypač didelė Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Taigi kyla klausimas dėl pageidautino žemės ūkio sektoriaus plėtros scenarijaus šiuose regionuose. Atrodo, kad siekiant tvaraus žemės ūkio vystymosi, būtina išlaikyti mažų ūkių funkcionavimą pramoninio žemės ūkio akivaizdoje. Įgyvendintas projektas sprendžia šias problemas ir bando parodyti tokio mąstymo pagrįstumą. Tai ypač svarbu šalims, kuriose smulkaus ūkininkavimo vaidmuo kaimo vietovėse yra svarus ir dominuojantis. Kartu svarbu nurodyti universalias prielaidas fragmentuotam žemės ūkio sektoriui funkcionuoti, kai įgyvendinamos tinkamos paramos politikos priemonės. Esmė yra įtraukti mažus ūkius į rinkos procesus, didinant jų konkurencingumą, kartu išlaikant viešųjų gėrybių tiekėjų funkciją, atsižvelgiant į augančius visuomenės lūkesčius.